AURELIEN DUCROZ - SLIDINĖJIMAS
PRISTATYMAS
INTERVIU
Kaip pradėjote slidinėti ir kuo jus patraukė laisvasis stilius?
Mano tėvas – kalnų vedlys, o motina – slidinėjimo trenerė, todėl nuo mažens sekiau jų pėdomis. Slidinėti pradėjau būdamas dvejų, o penkerių metų dalyvavau savo pirmosiose greitojo nusileidimo varžybose. Šios sporto šakos neapleidau dar maždaug dešimtmetį, kol sukako keturiolika. Vėliau ėmiausi šuolių nuo tramplino, nes dar buvau per mažas ir per lengvas, kad galėčiau gerai pasirodyti greitojo nusileidimo rungtyse. Nusibodo nuolat pralaimėti. O šuolininkai nuo tramplino turi būti smulkaus sudėjimo ir lengvi, tad nusprendžiau pabandyti. 2002 m. man iki gyvo kaulo įkyrėjo nesąžiningi federacijos veiksmai. Nebegalėjau pakęsti nuolatinio alkio – penkerius metus laikiausi dietos, kad kuo mažiau sverčiau. Psichologiškai buvo sunku. Daugiau nebegalėjau to pakelti ir labai ilgėjausi kalnų. Šokinėdamas nuo tramplino būni labiau atskirtas nuo kalnų aplinkos ir gamtos, palyginti su slidinėjimu laisvuoju stiliumi. Man jau buvo gana. Nusprendžiau vėl slidinėti, tik šį kartą išbandyti laisvąjį stilių.
Kokie jūsų prisiminimai iš 2006 m. „Nissan Xtreme – Verbier“ ir 2009 m. pasaulio čempionato?
2006 buvo puikūs metai, nes tada laisvąjį stilių buvau bandęs dar gana trumpai. Buvau 23 metų – vienas jauniausių tarp varžovų. Parodžiau geriausią rezultatą, baigęs lygiosiomis su Kaj‘umi Zackrisson‘u, kuris dešimt metų už mane vyresnis, tad galima sakyti, kad pelniau pripažinimą. Tai didžiausios ir techniškiausios lenktynės, pritraukiančios geriausius sportininkus; kaip tik čia ir ryžausi užkariauti laisvojo stiliaus pasaulį. Pergalė 2009 m. laisvojo stiliaus pasaulio čempionate nepamirštama: varžybos buvo nepaprastai įtemptos iki pat paskutinės dienos, nes iki pačios pabaigos nebuvo aišku, kas laimės „Nissan Xtreme – Verbier“ arba pasaulio čempionatą. Galų gale tapau pasaulio čempionu. To siekiau daug metų. Pasiekiau savo tikslą – tai buvo neįtikėtina diena.
Ar ne sezono metu kaip nors treniruojatės, kad palaikytumėte formą ir pasiruoštumėte būsimoms varžyboms?
Mano vasaros treniruotės sudarytos iš įvairių etapų. Vasarą tris–keturis kartus per savaitę treniruojuosi rytais, kad išlaikyčiau formą ir fizinę būklę. Fizinės treniruotės būtinos, kad galėčiau pakelti didelius krūvius. Treniruojuosi su asmeniniu treneriu, kuris mane paskatina ir verčia dar labiau stengtis. Šis būdas man geriausias ir labiausiai patinka.
Koks turėtų būti geras laisvojo stiliaus slidininkas? (Ir ką galėtumėte patarti?)
Turite nepražiopsoti pavojų, turėti galvą ant pečių ir tinkamai suvokti savo menkumą kalnuose. Jei pradedate išties nepasitikėti savimi ir bijoti, neišvengiamai patirsite avarijų, nes tokia paranoja auga tarsi sniego kamuolys. Mano nuomone, baimė pakiša koją. Jei tik pajusiu baimę, tą pačią dieną liausiuosi rungtyniavęs.
Papasakokite apie kitą savo aistrą – buriavimą.
Man tai – visiškai naujas dalykas ir neįprasta, mane išties dominanti, aplinka, kur turiu visko išmokti iš naujo. Man visada smalsu sužinoti kuo daugiau, todėl sugalvojau projektą „Latitude Neige Longitude Mer“ – keturis sezonus per dvejus metus. Nuo šio rudens mano tikslas – du laisvojo stiliaus sporto šakų pasaulinio turnyro sezonai ir du „Mini 6.50“ sezonai (individualios transatlantinės lenktynės 6,5 m jachtomis). Antrųjų metų pabaigoje bandysiu vienas, be jokių ryšio priemonių ir be pagalbos, įveikti Atlanto vandenyną nuo La Rochelle iki Salvador de Bahia. Turiu dvejus metus pasiruošti. Abiem atvejais jautiesi tarsi įsibrovėlis: visų pirma, 50° nuolydis arba 50 cm puraus sniego sluoksnis nėra aplinka, gamtos sukurta slidinėti, antra, kirsti Atlanto vandenyną vos 6,5 m ilgio laiveliu irgi yra iššūkis gamtai, tad šiek tiek jautiesi tarsi įsibrovęs į svetimą teritoriją. Vis dėlto, jei gerbsi aplinką, kurioje esi, ir neprarasi galvos, viskas bus gerai. Tiesiog reikia būti atsargiam.
Kokie jūsų ateinančio sezono svarbiausi tikslai?
Būtinai ketinu grįžti į laisvojo stiliaus sporto šakų pasaulio turnyrą, ir jei ten būsiu, neketinu lengvai pasiduoti... Mano tikslas – pergalė!